Naujoji Lietuvos nacionalinio muziejaus parodų erdvė ISTORIJŲ NAMAI – tai kareivinių tipo pastatas, kartu su kitais tokios pačios paskirties pastatais T. Kosciuškos gatvėje, buvo pastatytas 1878 m., panaikinus Vilniaus tvirtovę, kurią buvo įkūrusi carinės Rusijos vadovybė. Visgi archyvinių duomenų apie pastatą nėra daug, bet žinoma, jog 1990 m. aprašyme T. Kosciuškos g. 3 korpusas įvardintas kaip mokyklos internato mokomasis korpusas. ISTORIJŲ NAMAMS pasirinkta galutinė pastato pritaikymo koncepcija – atviros saugyklos (cokoliniame aukšte) su nuolatinėmis ir kintamomis parodomis (pirmame ir antrame aukšte) bei kiemo teritorijoje planuojamais renginiais, koncertais ir vieta kavinei. Šis pastatas yra vertingųjų savybių turintis objektas, tad tai ir padiktavo pačią užduotį architektams ir projekto rengėjams: išsaugoti pastato istorinį tūrį, fasadus, planinę ir erdvinę struktūrą, šoninius istorinius laiptus, skliautus, esančius cokolinėje dalyje. Pritaikant pastatą parodoms, atsirado papildomų laiptų poreikis. Norint parodas lankančius žmones vesti ne per ūkines-administracines patalpas su šoniniais laiptais, pasirinktas dominuojantis funkcinis elementas – modernūs arkos formą atkartojantys vidiniai laiptai. Šių centrinių laiptų dėka, lankytojai gali apžiūrėti parodas nepalikdami ekspozicinių erdvių, o tai leidžia ne tik aiškiau suvokti ekspozicijos, parodos nuotaiką, bet ir geriau orientuotis pastate. Naujoji erdvė – I-asis ir II aukštai – buvo sumanyta kaip keičiamų parodų erdvė. Ją kuriant buvo galvota apie tokią universalią įrangą, kurią būtų galima modifikuoti pagal poreikį, pritaikant prie kiekvienos parodos koncepcijos. Įrangos gamintojas FRANK showcase systems (Vokietija) yra vienas geriausių pasaulyje, aptarnaujantis muziejus Paryžiuje, Londone ir kitur. Cokolyje įrengtos saugyklos, pirmas ir antras aukštas, administracinės patalpos iš viso sudaro kiek daugiau nei 2300 kv. metrų (palyginimui kaip pusė Valdovų rūmų ekspozicijų ploto). Cokoliniame pastato aukšte yra suprojektuota atviro tipo saugykla su galimybe lankytojams apžiūrėti eksponatus lydint muziejaus darbuotojui. Interjero sprendimai Vidaus interjero projekte išsikelta charakteringo muziejaus idėja yra atskleidžiama per architektūrinių detalių dialogą, suvestą į bendrą visumą. Formuojant pačias ekspozicines erdves, buvo svarbu sujungti šiuolaikinio muziejaus nuotaiką, komponentus, sudėtines dalis. Projekte pagal esamas galimybes siūlomi maksimalūs funkciniai, estetiniai ir technologiniai sprendimai. Ekspozicinėse salėse šviečiantys plafonai pakeisti uždarais tų pačių lubų elementais, paliekant apšvietimo bėgiuose sprendimą. Išmontuotus šviečiančių lubų elementai perkelti į kavinės ir auditorijos patalpas, suformuojant vientisas šviečiančias lubas. Siekiant ekspozicinėse erdvėse sumažinti šviesos patekimą iš lauko, salių langai uždengti varstomais perforuotais aliuminio skydais, už kurių lieka esami radiatoriai bei atsiranda vieta papildomai techninei įrangai (wifi ir audio stotelėms, kolonėlėms ir t.t.). Plečiant muziejaus eksponatų ekspozicijos erdves, buvo suprojektuotos specialios vitrinos, esančios neįprastose vietose. Saugyklos eksponatų ekspozicija atsiranda kaip rūbinės baldas; sienelė, uždaranti įėjimą į tualetus; kavinės ir edukacinės erdvės interjero akcentas. Eksterjero sprendimai Išorinei pastato komunikacijai taip pat buvo pasitelkta šviesa. Muziejus languose buvo sumontuotas kintamų spalvų LED apšvietimas, kurio pagalba pastatas tampa matomas tamsiu paros metu. Tokiu būdu muziejus apšvietimo ir pasirinktos langų spalvos pagalba tarsi bendrauja su aplinka, kviesdamas užsukti jo aplankyti miesto gyventojus ir svečius. Natūralus pastato aplinkos landšaftas pasiūlė lauko amfiteatro idėją. Tam buvo panaudotas natūralus kelio, vedančio į muziejaus pagrindinį įėjimą, nuolydis. Sustačius tam tikslui pritaikytas kėdes bei nesudėtingai įrengus pakylą-sceną, galima puikiai išnaudoti šią lauko erdvę koncertams, kitiems renginiams.